Ce Litwa

   Vienas geras žmogus, Andrius Dručkus, turi bėdų. Aš ne Dievas, aš tik žmogus, tad pradžiai dalinuosi informacija:

Mero padėka didžiavyriui – spyris lauk

   Muziejininkas Andrius Dručkus pats važiavo atsigulęs į vieno iš legendinių lakūnų karstą, kad tik išsaugotų jį ir kitus neįkainojamus eksponatus ateities kartoms.

   Šaliai atgavus nepriklausomybę, sukauptą pusės milijono litų vertės laisvės kovų kolekciją šis vyras padovanojo valstybei ir tikėjosi baigti gyvenimą tyliai šalia savo brangių eksponatų.

Tačiau atsitiko tai, ko nebuvo galima tikėtis ir juodžiausiame sapne.

Nebeguos net eksponatai?

   Rokiškio rajone, Obeliuose, veikiančio Laisvės kovų istorijos muziejaus vedėjui A.Dručkui ateinančios šventės atneša ne džiaugsmą, o didelį nerimą dėl ateities.

   Mat naujoji rajono valdžia užsimojo A.Dručkų atleisti iš pareigų ir iškeldinti iš buto muziejaus pastate, nepaisydama net šio didžiavyrio nuopelnų šaliai ir rajonui.

   Kartu turėtų išsikelti ir jo bičiulė bei padėjėja technologijos mokslų daktarė Elena Kazlauskaitė, atvykusi į Obelius A.Dručkaus kvietimu.

   „Panevėžio rytas“ rašė, kad A.Dručkus, būdamas 17 metų, tapo partizaninių kovų metraštininku ir surinko 400 tūkst. litų įvertintą kolekciją. Jos pagrindu prieš 17 metų ir buvo įkurtas muziejus.

Prieš 10 metų A.Dručkui padovanojus kolekciją valstybei, jam buvo suteiktas Rokiškio krašto garbės vardas.

   Gyvendamas Kaune A.Dručkus nuo sunaikinimo išgelbėjo legendinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno medinius ir varinius karstus, bet kuklus žmogus nesulaukė už savo žygdarbį jokio įvertinimo. Nei medalių, nei ordinų, nei kitokių pagarbos ženklų – ničnieko.

   „Ką padarysi... Akmenų muziejų Mosėdyje, Skuodo rajone, įkūręs Vaclovas Intas ir dailės bei ikonografijos kūrinius Kaunui dovanojęs Algimantas Miškinis gaudavo už tai atlyginimą, o man vienintelė paguoda ta, kad slegiant liūdesiui galiu atsisėsti šalia savo eksponatų ir nurimti“, – sakė A.Dručkus.

Eksponatai tebus negyvi daiktai

   Dovanodamas vertingus eksponatus A.Dručkus vylėsi, kad galės gyvenimą pabaigti neatplėštas nuo kolekcijos, dviejų kambarėlių bute muziejaus pastate. Bet jis pasitikėjo sutartį surašiusiais teisininkais ir savo sąlygų dėl buto nekėlė.

   „Andriaus gyvenimas – partizanų kovos, dokumentai, vėliavos, likimai. Vienas Kauno antikvaras siūlė už kolekciją pusę milijono litų, bet Andrius sakė norintis išsaugoti eksponatus vienoje vietoje ir baigti šalia jų gyvenimą“, – pasakojo E.Kazlauskaitė.

   Muziejus yra Rokiškio krašto muziejaus padalinys ir apie kambarėlių privatizavimą niekad nebuvę ir kalbos. To lyg ir nereikėję – A.Dručkaus deklaruota gyvenamoji vieta – muziejaus adresu, o per renovaciją tiedu kambarėliai buvę nurodyti kaip muziejininko butas.

   Problema iškilo sprendžiant klausimą, ar A.Dručkus liks toliau dirbti muziejuje.

   A.Dručkui dovanojant valstybei eksponatus, tuometis administracijos direktorius Gintautas Rekerta pasirašęs priedą, kuriame nurodyta, kad nei savivaldybė, nei Rokiškio krašto muziejus nesirengia muziejaus įkūrėjo iškeldinti iš šių patalpų.

Pasitikėjo, todėl sąlygos neiškėlė

   Bet šiemet A.Dručkus sulaukė klausimo, kada gi jis išeis į pensiją. Šį esą mero Antano Vagonio klausimą jam perdavė Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė.

   A.Dručkus sutiko nuo ateinančio sausio atsisakyti 0,75 etato vedėjo pareigų, bet pasiteiravo, galbūt jam simboliškai paliktų nors ketvirtį muziejininko etato, kad nereikėtų kraustytis lauk iš muziejaus.

„Nieko blogo mes nedarome, lyg pelytės tyliai tūnotume savo kambarėlyje“, – kalbėjo E.Kazlauskaitė.

   A.Dručkus prisipažino, kad iškraustymas jam būtų labai skaudus – tolygu prarasti ranką. O ir kurgi jam dėtis – dabar kone basam grįžti atgal į Kauną? Juk ir šeima – žmona bei 4 vaikai – nebuvo linkę pritarti A.Dručkaus sprendimui kolekciją atiduoti valstybei už dyką.

   Tik dabar žmogus suprato, kiek daug prarado pasitikėdamas valdžia ir dovanodamas kolekciją be vienintelės savo sąlygos: kad galėtų gyventi bute iki mirties, nepriklausomai nuo to, dirbs muziejuje ar ne.

   Vedėjui neramu ir dėl to, ar į jo vietą atvyksiantis muziejininkas nebus tik šaltas tarnautojas.

„Jeigu jis nesugebės pakalbinti eksponatų, jie tebūs negyvi daiktai“, – nuogąstavo jis.

Juokina „gyvas eksponatas“

   Dabartinis meras socdemas A.Va-gonis kategoriškas: muziejus nepritaikytas gyventi, o solidaus amžiaus darbuotojai vietą privalo užleisti vietą jaunesniems ir energingesniems.

Kolekcijos vertė ir kaina, kuria ji buvo surinkta, rizikuojant laisve, sveikata, gyvybe, mero pozicijos nekeičia.

   „Turėkime sarmatos, net ir labai nusipelnęs žmogus negali tapti gyvu muziejaus eksponatu. Nebejuokinkime žmonių“, – rėžė meras.

   Ir taip jau išimties tvarka muziejuje A.Dručkus tyliai ramiai gyvenęs. Esą laimė, kad niekam tai nekliuvo.

   Užtat dabar užkliuvo merui. A.Vagonis pats pasiūlęs savivaldybės administracijai suieškoti A.Dručkui butą. Bet gero buto Rokiškyje jis atsisakė, nes nori likti gyventi Obeliuose. Todėl dabar ieškoma Obeliuose.

   Dar A.Vagonis siūlo paskelbti A.Dručkų emeritu – oficialiu atstovu. Tuomet jis galėtų ir toliau lankytis muziejuje, tvarkyti archyvus, dokumentus. Ir vėl už ačiū.

   „Niekas per jėgą į gatvę jo nevarys, bet išsikraustyti iš patalpų, kuriose negalima gyventi, turės“, – kalbėjo A.Vagonis.

   Muziejaus direktorė N.Šniokienė privalanti pasirūpinti, kad solidaus amžiaus jos darbuotojas išeitų į užtarnautą poilsį.

Varo eiti poilsio dėl amžiaus

   Klausimas, ar tikrai rengiamasi A.Dručkų varyti lauk iš muziejaus darbuotojų ir patalpų, juokingas ir N.Šniokienei.

   „O kur jūs matėte muziejų, kuriame gyventų žmonės?“ – kažkodėl juokėsi direktorė.

Direktorė irgi mano, kad solidaus amžiaus A.Dručkus, nori jis to ar nenori, privalo eiti poilsio, nes apsisukimai esantys jau nebe tie.

   Oficialaus A.Dručkaus pareiškimo atleisti iš vedėjo pareigų ji kol kas neturi.

Atleidimo procedūra – direktorės pareiga, bet buto klausimo N.Šniokienė kratėsi. Tai turės nuspręsti savivaldybė.

   „Nežinau, ar yra kokių galimybių palikti butą muziejaus patalpose. Galbūt galima įrengti kitą įėjimą, atskirti butą nuo muziejaus patalpų“, – svarstė N.Šniokienė.

Niekas netrukdo palikti etato

   Savivaldybės Kultūros skyriui vadovaujantis Petras Blaževičius atsakomybę bandė permesti muziejaus direktorei.

   Vedėjas nežinia kodėl, bet įsitikinęs, kad A.Dručkus jau parašęs pareiškimą atleisti jį iš darbo.

„Niekas netrukdo jam palikti ir, sakykime, 0,25 muziejininko etato. Tai N.Šniokienės rankose, ji skirsto etatus“, – išsisukinėjo P.Blaževičius.

   Bet jeigu A.Dručkus palieka darbą, tai turintis išeiti ir iš patalpų – taip jam aiškinusi direktorė.

„Skaudu tai ar neskaudu, blogai ar neblogai, bet buto laikyti muziejuje negalima“, – tvirtino P.Blaževičius.

   Jis pripažino, kad Laisvės kovų istorijos muziejaus eksponatai yra puikūs, bet pridūrė, esą reikia šiuolaikiškos ekspozicijos. Tad reikia ir naujų žmonių.

   „Liūdnas reikalas pažiūrėjus, kiek muziejus lankytojų sulaukia“, – kalbėjo vedėjas.

P.Blaževičius tikino vertinantis A.Dručkaus nuopelnus ir žmogiškai jį suprantantis, bet dėl jo iškraustymo iš muziejaus patalpų problemos, jo manymu, nėra.

Nežmoniška išmesti senukus

   Tarybos narys konservatorius Almantas Blažys prisiminė, kad renovuojant muziejaus pastatą jis buvo rajono meras. Dabartinės valdžios užmojai, kad A.Dručkus jau turėtų savo vietą užleisti jaunesniems ir energingesniems, jį nustebino.

   „Būtų nežmoniška ir nepadoru senukus išmesti, juk A.Dručkus suaugęs su muziejumi“, – kalbėjo jis.

   Be to, tokio užsidegimo, šviesios atminties A.Dručkui galėtų pavydėti daugelis jaunuolių. Tuo gali įsitikinti kiekvienas muziejaus lankytojas – nežinodamas vedėjo amžiaus, neįtartum, kad šis tiesus it styga, faktus iš atminties beriantis žmogus artėja prie 90-mečio.

   „Mūsų siūlymas bus leisti A.Dručkui ir toliau dirbti muziejininku bei gyventi tose pat patalpose. Vėliau gal išsispręs savaime – kai jam pačiam dirbti bus per sunku, gal bus pasiūlytas butas         Obeliuose, o gal taryba galėtų jam padaryti išimtį ir neiškraustyti“, – svarstė politikas.

   A.Blažys sakė, kad iki sausio rasti butą Obeliuose neįmanoma. Neaišku, kokia pasiūla, butas turėtų patikti ir A.Dručkui, o kur dar pirkimo procedūros. Be to, taryba turėtų svarstyti skiriamas lėšas.

Padarė žiaurią klaidą

   Koalicijos „Už laisvę augti“ narys Vytautas Masiulis vadovavo rajonui įkuriant Laisvės kovų istorijos muziejų. Buvęs meras apie dabartinės valdžios ketinimus A.Dručkų atleisti iš pareigų ir iškraustyti iš muziejaus nieko nežinojo.

   „Kai įkūrėme muziejų, tai buvo asmeninė kolekcija. Iškraustomas iš buto, jis būtų viską pasiėmęs. Dovanojant valstybei, turėjo būti pagalvota apie saugiklius. Išeina, kad žmogus buvo gražiai apgautas“, – kalbėjo politikas.

   V.Masiulis yra įsitikinęs, kad A.Dručkus padarė žiaurią klaidą teisiškai neužsitikrindamas savo ateities.

   Jo manymu, rasti Obeliuose tinkamą butą kažin ar įvykdoma užduotis, nebent dabartinė valdžia įkištų A.Dručkų į kokį urvą.

   „Nežmoniška taip elgtis, juk A.Dručkus rizikavo dėl kiekvieno eksponato. Tai pinigais neįkainojama, reikia sąžinės turėti“, – kalbėjo jis.

   Be to, ir kur surasi geresnį gidą – kiekvienas daiktas turi atskirą istoriją, bet ją geriausiai žino pats A.Dručkus. O naujas muziejininkas greičiausiai ją tik iš lapelio perskaitys.

http://gyvbudas.lrytas.lt/likimai

* * *

 Apie Andrių Dručkų ir jo unikalų muziejų buvo rašyta čia:

http://arecibo-camo.blogspot.lt/2010/10/obeliu-istorijos-muziejus.html
http://arecibo-camo.blogspot.lt/2015/07/obeliu-istorijos-muziejus-2.html

   Kol kas rimtų veiksmų nesiėmiau. Išsiunčiau korektišką laiškelį Rokiškio merui ir tiek. Duodu laiko biurokratui apsispręsti kieno jis pusėje - Lietuvos žmonių ar partokratų.

"Meras"

   Kadangi man teko garbė asmeniškai bendrauti su gerbiamu Andriumi Dručkumi, galiu galvą padėt už jį. Retas tikėjimo ir atsidavimo Lietuvai žmogus.

  Už tokį galima ir pakovot.

* * *

Apie Lietuvos paminklus

   Siūlau susipažinti su enciklopėdijos/žinyno požymius turinčia knyga "Nukentėję paminklai":

   Nustebino informacijos gausa apie keletos laikotarpių karių kapus, kapavietes ir antkapių likimus. Knygos apimtis 246psl., dydis 197x208.

   Čia įdedu nuorodą į knygos skiltį apie Panevėžio miesto ir apylinkių paminklus (pdf, 11psl.):
https://drive.google.com/file. 

 p.s.

  http://www.skyle.lt

 * * *

Kalendorius gruodžiui

Senas garvežių vandens užpylimo bokštas Raguvėlės gelž. stotyje.

   Žemiau - nedidelė ištraukėlė su užuomina į pastarąją stotį:

 Iš knygos "Vietinė rinktinė" (aut. Antanas Martinionis)
 

* * *

Pirmieji šauktiniai

    Vaizdo tiltas su praeitimi - lygiai prieš 24 metus nufilmuoti jaunuoliai, susiruošę atlikt pareigą Tėvynei Lietuvai:

   Iki galinio autobusų atvykimo taško patriotiškai kalbėję naujai iškepti vadai ir net busų šoperiukai nesakė, kur vežami šauktiniai ir kas jų laukia (tarybinės prigimties smegenai ribojo pasitikėjimą tautos sūnumis) ...

* * *

   ... 1992 metų pradžia. Pravieniškės II.
Nuotraukoje įamžintas mažiausiai vienas žmogus iš tų šauktinių minios :

Foto iš asmeninio archyvo.

* * *

   Už atkapstytą fantastišką vaizdo akimirką lenkiu galvą kolegai Seržui. Istorinius kadrus filmavo geras pažįstamas, Panevėžio kino metraštininkas Jonas Čergelis, vaizdo medžiaga rasta KTV-plius laidų archyvuose.

* * *

Tradicija

   Nejauku tęst Karinės kraštotyros tradicijas be "senos gvardijos"... Tiek to, yra kaip yra.
Aš - tik laidininkas, jokių personalijų ir asmeninio pobūdžio vertinimų. Šalia manęs jau yra žmogus, per kurį nuveikta netgi daugiau nei seno klubo rėmuose.

   Buriasi naujas ratas žmonių. Viskas įgauna pradžios požymius - bendruomenė, organizacija, veikla. Motivacija išliko - atminti ir prisiminti visus Lietuvoje atgulusius įvairių šalių karius. Sužinoti visas karių  mirties aplinkybes. Per tai suprasti ir priimti tai, kas vyko Lietuvoje: drąsiai, apolitiškai, maksimaliai objektyviai.

* * *

Lietuva:

1919-20 metais kovose už Lietuvos Nepriklausomybę kritusių savanorių kapai šalia Liūdynės.

 Brolių Vidugirių kapavietė Palaukių kaimo kapinaitėse.

 Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės savanorių ir kt. dalinių karių memorialas Ramygalos gatvėje.

 Labai smarkiai išretinta augmenija, beje. Apačioj 2014 metų nuotrauka.

TSRS:

128-to Gvardijos aviacinio pulko įgula. Tas pulkas Panevėžy buvo vienas iš pirmųjų Tarybų Sąjungoje, kurio bombonešiai galėjo nešt branduolines bombas. Taikiniai radosi Vakarų Vokietijoje.

Kapų vieta - Pravoslavų kapinės Panevėžyje.

Tarybinių karių kapeliai. Prieš 40~ metų perkelti iš Jakšto gatvės kapinyno.  Atgulė Lietuvoje keisdami vokiškus krašto okupantus kitais.

 Transporto lėktuvo Il-76 aviacinės katastrofos vieta Liūdynės miške.

 Pajuostyje tarnavusių ir žuvusių TSRS lakūnų kapai Ramygalos gatvės kapinėse.

 Nežinomo tarybinio(-ių) kario memorialas Ramygalos g. kapinėse.

Rusijos Imperija:

Ant paminklo matosi tarpukariu statyto paminklo autoriaus pavardė. Tik kokie downau šiais metais maliavojo pastarąjį - nežinom. 

Priminsiu standartą - paminklas yra baltos spalvos.

2015m. vasara.

Kolegos.

Aleksandras, Sergėjus, Aleksandras.

Paminklas  žuvusiems Rusijos Imperijos kariams, malšinusiems 1861-63 metų sukilimą Lietuvoje. Vieta - Pravoslavų kapinės Panevėžyje.

Rusijos karo belaisvių antkapis. Vieta - Pravoslavų kapinės Panevėžyje.

   Vokietija:

PPK laikotarpio vokiečių karių kapavietė Paliūniškyje.

Vokiečių ir rusų karių PPK kapinės Palaukių kaime.

Vokiečių karių kapavietė, esanti tarp miestelio Subačius II ir Raguvėlės gelž.stoties.
Kryžius statytas naujai, dėl apdirbimo technologijų nesilaikymo baigia jau subyrėt.

 Buvusių mišrių kapinaičių vieta šalia kelio į Pajuostį.

Kalendorius spaliui

* * *

Senoji Berčiūnų bažnyčia

   Pasakojimas apie bažnyčią, kurios likimas buvo tiesiogiai įtakotas Antrojo Pasaulinio karo audrų.

Medinė skulptūra prie tako, vedančio link bažnyčios liekanų.

 Senosios Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios vieta.

Ant pamatų pastatytas paminklinis akmuo ir skulptūra bažnyčiai atminti.

 Vakarinės pastato pusės įėjimo laiptai.

 Bažnyčios vaizdas iš vakarų pusės.

 Pietrytinė bažnyčios pusė dabar ir 1944 m.

 Tolėliau matosi bažnyčios bokšto pamatai.

  Išsami bažnyčios istorija šiuose straipsniuose:

 "Lietuvos bažnyčios. Panevėžio vyskupija"(1984)

 R.Gudelis "Berčiūnų kryžiaus kelias".

 Keletas iškarpų iš 1941 m. vietinės spaudos.

Aprašyta vieta žemėlapyje.

* * *

p.s. kaip nebūtų keista, išlikusius bažnyčios pamatus pamėgo pagonių garbinti Žalčiai. Ankščiau šiose vietovėse tiek roplių matyt neteko:

* * *