Vienas geras žmogus, Andrius Dručkus, turi bėdų. Aš ne Dievas, aš tik žmogus, tad pradžiai dalinuosi informacija:
Mero padėka didžiavyriui – spyris lauk
Muziejininkas
Andrius Dručkus pats važiavo atsigulęs į vieno iš legendinių lakūnų
karstą, kad tik išsaugotų jį ir kitus neįkainojamus eksponatus ateities
kartoms.
Šaliai
atgavus nepriklausomybę, sukauptą pusės milijono litų vertės laisvės
kovų kolekciją šis vyras padovanojo valstybei ir tikėjosi baigti
gyvenimą tyliai šalia savo brangių eksponatų.
Tačiau atsitiko tai, ko nebuvo galima tikėtis ir juodžiausiame sapne.
Nebeguos net eksponatai?
Rokiškio
rajone, Obeliuose, veikiančio Laisvės kovų istorijos muziejaus vedėjui
A.Dručkui ateinančios šventės atneša ne džiaugsmą, o didelį nerimą dėl
ateities.
Mat
naujoji rajono valdžia užsimojo A.Dručkų atleisti iš pareigų ir
iškeldinti iš buto muziejaus pastate, nepaisydama net šio didžiavyrio
nuopelnų šaliai ir rajonui.
Kartu
turėtų išsikelti ir jo bičiulė bei padėjėja technologijos mokslų
daktarė Elena Kazlauskaitė, atvykusi į Obelius A.Dručkaus kvietimu.
„Panevėžio
rytas“ rašė, kad A.Dručkus, būdamas 17 metų, tapo partizaninių kovų
metraštininku ir surinko 400 tūkst. litų įvertintą kolekciją. Jos
pagrindu prieš 17 metų ir buvo įkurtas muziejus.
Prieš 10 metų A.Dručkui padovanojus kolekciją valstybei, jam buvo suteiktas Rokiškio krašto garbės vardas.
Gyvendamas
Kaune A.Dručkus nuo sunaikinimo išgelbėjo legendinių lakūnų Stepono
Dariaus ir Stasio Girėno medinius ir varinius karstus, bet kuklus žmogus
nesulaukė už savo žygdarbį jokio įvertinimo. Nei medalių, nei ordinų,
nei kitokių pagarbos ženklų – ničnieko.
„Ką
padarysi... Akmenų muziejų Mosėdyje, Skuodo rajone, įkūręs Vaclovas
Intas ir dailės bei ikonografijos kūrinius Kaunui dovanojęs Algimantas
Miškinis gaudavo už tai atlyginimą, o man vienintelė paguoda ta, kad
slegiant liūdesiui galiu atsisėsti šalia savo eksponatų ir nurimti“, –
sakė A.Dručkus.
Eksponatai tebus negyvi daiktai
Dovanodamas
vertingus eksponatus A.Dručkus vylėsi, kad galės gyvenimą pabaigti
neatplėštas nuo kolekcijos, dviejų kambarėlių bute muziejaus pastate.
Bet jis pasitikėjo sutartį surašiusiais teisininkais ir savo sąlygų dėl
buto nekėlė.
„Andriaus
gyvenimas – partizanų kovos, dokumentai, vėliavos, likimai. Vienas
Kauno antikvaras siūlė už kolekciją pusę milijono litų, bet Andrius sakė
norintis išsaugoti eksponatus vienoje vietoje ir baigti šalia jų
gyvenimą“, – pasakojo E.Kazlauskaitė.
Muziejus
yra Rokiškio krašto muziejaus padalinys ir apie kambarėlių
privatizavimą niekad nebuvę ir kalbos. To lyg ir nereikėję – A.Dručkaus
deklaruota gyvenamoji vieta – muziejaus adresu, o per renovaciją tiedu
kambarėliai buvę nurodyti kaip muziejininko butas.
Problema iškilo sprendžiant klausimą, ar A.Dručkus liks toliau dirbti muziejuje.
A.Dručkui
dovanojant valstybei eksponatus, tuometis administracijos direktorius
Gintautas Rekerta pasirašęs priedą, kuriame nurodyta, kad nei
savivaldybė, nei Rokiškio krašto muziejus nesirengia muziejaus įkūrėjo
iškeldinti iš šių patalpų.
Pasitikėjo, todėl sąlygos neiškėlė
Bet
šiemet A.Dručkus sulaukė klausimo, kada gi jis išeis į pensiją. Šį esą
mero Antano Vagonio klausimą jam perdavė Rokiškio krašto muziejaus
direktorė Nijolė Šniokienė.
A.Dručkus
sutiko nuo ateinančio sausio atsisakyti 0,75 etato vedėjo pareigų, bet
pasiteiravo, galbūt jam simboliškai paliktų nors ketvirtį muziejininko
etato, kad nereikėtų kraustytis lauk iš muziejaus.
„Nieko blogo mes nedarome, lyg pelytės tyliai tūnotume savo kambarėlyje“, – kalbėjo E.Kazlauskaitė.
A.Dručkus
prisipažino, kad iškraustymas jam būtų labai skaudus – tolygu prarasti
ranką. O ir kurgi jam dėtis – dabar kone basam grįžti atgal į Kauną? Juk
ir šeima – žmona bei 4 vaikai – nebuvo linkę pritarti A.Dručkaus
sprendimui kolekciją atiduoti valstybei už dyką.
Tik
dabar žmogus suprato, kiek daug prarado pasitikėdamas valdžia ir
dovanodamas kolekciją be vienintelės savo sąlygos: kad galėtų gyventi
bute iki mirties, nepriklausomai nuo to, dirbs muziejuje ar ne.
Vedėjui neramu ir dėl to, ar į jo vietą atvyksiantis muziejininkas nebus tik šaltas tarnautojas.
„Jeigu jis nesugebės pakalbinti eksponatų, jie tebūs negyvi daiktai“, – nuogąstavo jis.
Juokina „gyvas eksponatas“
Dabartinis
meras socdemas A.Va-gonis kategoriškas: muziejus nepritaikytas gyventi,
o solidaus amžiaus darbuotojai vietą privalo užleisti vietą jaunesniems
ir energingesniems.
Kolekcijos vertė ir kaina, kuria ji buvo surinkta, rizikuojant laisve, sveikata, gyvybe, mero pozicijos nekeičia.
„Turėkime sarmatos, net ir labai nusipelnęs žmogus negali tapti gyvu muziejaus eksponatu. Nebejuokinkime žmonių“, – rėžė meras.
Ir taip jau išimties tvarka muziejuje A.Dručkus tyliai ramiai gyvenęs. Esą laimė, kad niekam tai nekliuvo.
Užtat
dabar užkliuvo merui. A.Vagonis pats pasiūlęs savivaldybės
administracijai suieškoti A.Dručkui butą. Bet gero buto Rokiškyje jis
atsisakė, nes nori likti gyventi Obeliuose. Todėl dabar ieškoma
Obeliuose.
Dar
A.Vagonis siūlo paskelbti A.Dručkų emeritu – oficialiu atstovu. Tuomet
jis galėtų ir toliau lankytis muziejuje, tvarkyti archyvus, dokumentus.
Ir vėl už ačiū.
„Niekas per jėgą į gatvę jo nevarys, bet išsikraustyti iš patalpų, kuriose negalima gyventi, turės“, – kalbėjo A.Vagonis.
Muziejaus direktorė N.Šniokienė privalanti pasirūpinti, kad solidaus amžiaus jos darbuotojas išeitų į užtarnautą poilsį.
Varo eiti poilsio dėl amžiaus
Klausimas, ar tikrai rengiamasi A.Dručkų varyti lauk iš muziejaus darbuotojų ir patalpų, juokingas ir N.Šniokienei.
„O kur jūs matėte muziejų, kuriame gyventų žmonės?“ – kažkodėl juokėsi direktorė.
Direktorė
irgi mano, kad solidaus amžiaus A.Dručkus, nori jis to ar nenori,
privalo eiti poilsio, nes apsisukimai esantys jau nebe tie.
Oficialaus A.Dručkaus pareiškimo atleisti iš vedėjo pareigų ji kol kas neturi.
Atleidimo procedūra – direktorės pareiga, bet buto klausimo N.Šniokienė kratėsi. Tai turės nuspręsti savivaldybė.
„Nežinau,
ar yra kokių galimybių palikti butą muziejaus patalpose. Galbūt galima
įrengti kitą įėjimą, atskirti butą nuo muziejaus patalpų“, – svarstė
N.Šniokienė.
Niekas netrukdo palikti etato
Savivaldybės Kultūros skyriui vadovaujantis Petras Blaževičius atsakomybę bandė permesti muziejaus direktorei.
Vedėjas nežinia kodėl, bet įsitikinęs, kad A.Dručkus jau parašęs pareiškimą atleisti jį iš darbo.
„Niekas
netrukdo jam palikti ir, sakykime, 0,25 muziejininko etato. Tai
N.Šniokienės rankose, ji skirsto etatus“, – išsisukinėjo P.Blaževičius.
Bet jeigu A.Dručkus palieka darbą, tai turintis išeiti ir iš patalpų – taip jam aiškinusi direktorė.
„Skaudu tai ar neskaudu, blogai ar neblogai, bet buto laikyti muziejuje negalima“, – tvirtino P.Blaževičius.
Jis
pripažino, kad Laisvės kovų istorijos muziejaus eksponatai yra puikūs,
bet pridūrė, esą reikia šiuolaikiškos ekspozicijos. Tad reikia ir naujų
žmonių.
„Liūdnas reikalas pažiūrėjus, kiek muziejus lankytojų sulaukia“, – kalbėjo vedėjas.
P.Blaževičius
tikino vertinantis A.Dručkaus nuopelnus ir žmogiškai jį suprantantis,
bet dėl jo iškraustymo iš muziejaus patalpų problemos, jo manymu, nėra.
Nežmoniška išmesti senukus
Tarybos
narys konservatorius Almantas Blažys prisiminė, kad renovuojant
muziejaus pastatą jis buvo rajono meras. Dabartinės valdžios užmojai,
kad A.Dručkus jau turėtų savo vietą užleisti jaunesniems ir
energingesniems, jį nustebino.
„Būtų nežmoniška ir nepadoru senukus išmesti, juk A.Dručkus suaugęs su muziejumi“, – kalbėjo jis.
Be
to, tokio užsidegimo, šviesios atminties A.Dručkui galėtų pavydėti
daugelis jaunuolių. Tuo gali įsitikinti kiekvienas muziejaus lankytojas –
nežinodamas vedėjo amžiaus, neįtartum, kad šis tiesus it styga, faktus
iš atminties beriantis žmogus artėja prie 90-mečio.
„Mūsų
siūlymas bus leisti A.Dručkui ir toliau dirbti muziejininku bei gyventi
tose pat patalpose. Vėliau gal išsispręs savaime – kai jam pačiam
dirbti bus per sunku, gal bus pasiūlytas butas Obeliuose, o gal taryba
galėtų jam padaryti išimtį ir neiškraustyti“, – svarstė politikas.
A.Blažys
sakė, kad iki sausio rasti butą Obeliuose neįmanoma. Neaišku, kokia
pasiūla, butas turėtų patikti ir A.Dručkui, o kur dar pirkimo
procedūros. Be to, taryba turėtų svarstyti skiriamas lėšas.
Padarė žiaurią klaidą
Koalicijos
„Už laisvę augti“ narys Vytautas Masiulis vadovavo rajonui įkuriant
Laisvės kovų istorijos muziejų. Buvęs meras apie dabartinės valdžios
ketinimus A.Dručkų atleisti iš pareigų ir iškraustyti iš muziejaus nieko
nežinojo.
„Kai
įkūrėme muziejų, tai buvo asmeninė kolekcija. Iškraustomas iš buto, jis
būtų viską pasiėmęs. Dovanojant valstybei, turėjo būti pagalvota apie
saugiklius. Išeina, kad žmogus buvo gražiai apgautas“, – kalbėjo
politikas.
V.Masiulis yra įsitikinęs, kad A.Dručkus padarė žiaurią klaidą teisiškai neužsitikrindamas savo ateities.
Jo manymu, rasti Obeliuose tinkamą butą kažin ar įvykdoma užduotis, nebent dabartinė valdžia įkištų A.Dručkų į kokį urvą.
„Nežmoniška
taip elgtis, juk A.Dručkus rizikavo dėl kiekvieno eksponato. Tai
pinigais neįkainojama, reikia sąžinės turėti“, – kalbėjo jis.
Be
to, ir kur surasi geresnį gidą – kiekvienas daiktas turi atskirą
istoriją, bet ją geriausiai žino pats A.Dručkus. O naujas muziejininkas
greičiausiai ją tik iš lapelio perskaitys.
http://gyvbudas.lrytas.lt/likimai
* * *
Apie Andrių Dručkų ir jo unikalų muziejų buvo rašyta čia:
http://arecibo-camo.blogspot.lt/2010/10/obeliu-istorijos-muziejus.html
http://arecibo-camo.blogspot.lt/2015/07/obeliu-istorijos-muziejus-2.html
http://arecibo-camo.blogspot.lt/2015/07/obeliu-istorijos-muziejus-2.html
"Meras"
Už tokį galima ir pakovot.
* * *